Procesas

Dainius Kazlauskas: į tokį lietuvišką kiną aš norėčiau sugrįžti

„Esu baisiai susipykęs su lietuvišku kinu, – nė nemano slėpti teatro ir kino aktorius Dainius Kazlauskas (40). Prikalbinti jį vaidinti filme – sunki užduotis. Bet rugsėjo pabaigoje kino teatrus pasieksiančios juostos „Tadas Blinda. Pradžia“ kūrėjams kaip reta pasisekė: joje aktorius virs intrigantu, vagišiumi Edmundu.

Ilgi kadrai, mąslūs žvilgsniai, cigaretės dantyse, nesuvokiami, keisti santykiai, trumpi dialogai, pasibaigiantys daugtaškiais, lietus už lango ir taip toliau... Atėjo laikas, kai su tokiu lietuvišku kinu nieko bendro turėti jau nenoriu. Pirmi mano filmai buvo dar už Maskvos pinigus, kai mokiausi tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Jie buvo tokie, kokiuose ir dabar norėčiau vaidinti. Bet atgavę nepriklausomybę kino „netekome“. Nepriklausoma Lietuva kinui pinigų neturėjo (neturi jų, deja, ir dabar)... Prieiti prie pinigų galėjo tik „išrinktieji“, todėl tik „išrinktieji“ tuos dvidešimt metų kiną ir kūrė... visaip lietuvišką kiną festivaliuose garsino... Aišku, jie ir dabar dar kuria. Bet jau mažiau, ir tai teikia vilties... Ne kartą išeidamas po „festivalinio“ filmo premjeros būdavau „giliai“ sukrėstas...
Tikiuosi, filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ bus pirmas žingsnis kuriant tokį lietuvišką kiną, kuriame norėtų vaidinti visi.

Bet prieš „Tadą Blindą“ spėjote suvaidinti režisieriaus Tomo Donelos juostoje „Atsisveikinimas“. Vadinasi, lietuviško kino režisierių labai nesišalinote.

Tiesa. Tomas žinojo mano požiūrį į lietuvišką kiną. Sutikau, nes buvau kadaise jam pažadėjęs. Kai po daugiau nei dešimties metų jis pagaliau gavo pinigų filmui, supratau, kad man lengviau bus suvaidinti, nei atsisakyti. Ir nesigailiu. Per filmo peržiūrą man nebuvo gėda sėdėti salėje. Vėliau paskambino „Tado Blindos“ prodiuseris Žilvinas Naujokas ir pakvietė susitikti. Sutikau filmuotis iškart, vos perskaičiau scenarijų. Supratau, kad galbūt tai bus pirmas siužetinis filmas po dvidešimties metų. Istorija, idėja, komanda, aktorių trupė... Buvo gera vaidinti. Į tokį lietuvišką kiną aš norėčiau sugrįžti.

Pačiam jūsų personažas patinka?

Tijūnas Edmundas – tipiškas mūsų laikų žmogus. Savanaudis, tuščiagarbis, siekiantis tikslo bet kokia kaina. Tipiškas šiuolaikinis lietuvis, blogąja šio žodžio prasme. Kuo panašus į mane? Matyt, tuo, kad abu kalbame lietuviškai. Jeigu paklaustumėte, ko žmonės turėtų pasimokyti iš šito personažo, atsakyčiau, kad nieko. Norėčiau, kad tokių žmonių kaip jis būtų kuo mažiau.

Jūsų vaidmenų kraitėje daugiau gerų ar blogų personažų?

Per savo kūrybinį gyvenimą yra tekę vaidinti įvairius personažus. Tiek kine, tiek teatre. Ant tų personažų svarstyklių gėrio ir blogio – po lygiai. Dėkui Dievui, netapau vieno plano aktoriumi. Žinote, kaip būna: jei blogietis, tai visiems laikams, jei romantinis herojus – blogiečiu nebetapsi... Buvau viskuo: ir dramatišku herojumi, ir šiek tiek pamišusiu... Dabar – komikas.

O ką Edmundas turi iš jūsų?

Mano veidą, mano balsą... O jeigu rimtai: tam tikrų neigiamų savybių ir aš turiu. Ir jomis tikrai nesididžiuoju.

O kaipgi posakis, kad geras aktorius – tas, kuris scenoje ne vaidina, o yra savimi?

Norėjote pasakyti – organiškas? Tai – vienas iš skiriamųjų talentingo aktoriaus bruožų. Dar pridėčiau charizmą, imlumą, profesionalumą. Kitaip sakant, įtikinamai meluojantis. Norint suvaidinti chirurgą, nereikia baigti medicinos studijų.
Beje, noriu labai pagirti Mantą (dainininkas Mantas Jankavičius – Tado Blindos vaidmens atlikėjas – red. past.). Yra toks posakis, kad kine vieną vaidmenį gali suvaidinti visi. Mantui teko ypač didžiulė atsakomybė: pirmas vaidmuo kine, negana to – pagrindinis ir dar – Tado Blindos! Ne kiekvienas profesionalus aktorius tai pakeltų. Pažiūrėjau keletą epizodų ir tikiuosi, kad šis jo vaidmuo kine nebus paskutinis.

Prieš kelerius metus sėkmingai pasirodėte rusiškame seriale, kalbėjote apie intriguojančius kino pasiūlymus. Kodėl dabar nesifilmuojate Rusijoje?

Pasiūlymų gaunu iki šiol. Kai kurių atsisakiau. Pavyzdžiui, siūlė vaidinti labai garsus režisierius, pelnęs ne vieną prizą. Bet apdovanojimai – dar ne rodiklis, dažniausiai žinome, kaip jie gaunami... Man kriterijus – kaip žmogus mąsto. Susitikome, keli sakiniai – ir aš pasirinkau: „Ačiū. Labai norėčiau pas jus vaidinti. Bet tuo metu negalėsiu.“ Teisė rinktis, kur ir su kuo dirbti, negali būti iš žmogaus atimta. Ir aš ja naudojuosi. Kita vertus, nors ir nedaug, bet turiu darbo čia, namuose. Mane gelbsti meilė teatrui. O pinigų gal ir nedaug, bet mūsų šeimai užtenka. Neturiu tikslo maudytis piniguose.

Atsisakyti tokių kvietimų, kurie dažnam aktoriui būtų svajonių vaidmenys... Ne vienas turbūt pagalvos: „Na, ir pasikėlęs...“

Nežinau. Gal ir galvoja. Tegu. Žinau, kad jeigu įsivelsi į žaidimą nuolat siekti tik pinigų ar garbės, pateksi į spąstus ir iš jų vėliau bus labai sunku ištrūkti. Stengiuosi gyventi šia diena. Važiuodamas į susitikimą su jumis, mačiau Parkinsono liga sergantį žmogų. Štai kur bėda! Niekada nežinai, kas nutiks rytoj, todėl noriu gyventi tik šia diena ir džiaugtis.